Arno Bozio kelias į statybas prasidėjo gerokai anksčiau nei universitetas. Jis pats sako, kad sprendimas rinktis statybos inžineriją nebuvo atsitiktinis – tai buvo natūrali tąsa to, kas jį supo nuo vaikystės.
„Nuo mažens stačiau konstruktorius, tėtis ilgai dirbo statybų sektoriuje Norvegijoje, todėl namuose visą laiką stovėdavo medžio apdirbimo staklės, mėtydavosi statybų žurnalai su įvairiausiais pastatais. Tikriausiai kas visiškai užtvirtino, kad noriu dirbti statybose – šeimos namo statyba iš medžio karkaso, kur kiekvieną žingsnį darėme su įvairiausiomis medienos staklėmis ilgais vakarais po gimnazijos pamokų. Tad ir likau, kaip pats save vadinu – „medinukas“, o ką studijuosiu, žinojau dar vienuoliktoje klasėje“, – pasakoja Arnas.
Šiandien jis studijuoja statybos inžineriją, pastatų konstrukcijas su metalinių konstrukcijų specializacija, ir dirba „Gilestoje“.
Kai teorija susitinka su realybe
Derinti studijas ir darbą pradžioje atrodė sudėtinga, ilgainiui būtent ši kombinacija tapo didžiausiu privalumu.
„Iš pradžių atrodė, kad suderinti šias dvi, rodos, visiškai skirtingas gyvenimo sritis bus tikrai sunku. Tačiau paskaitos tapo daug įdomesnės, kai ketvirtus metus studijuojamą teoriją pagaliau galėjau pritaikyti savo objekte. Matyti, kaip tavo žinios virsta realiais sprendimais ir padeda komandai siekti tikslų, man buvo pati geriausia motyvacija. Žinoma, kaip ir kiekvienam pavyzdingam studentui, laiko kartais pritrūksta, tad darbus tenka pabaigti ir vėlai naktį“, – sako jis.
Nuo „pasidaryk pats“ iki didelio projekto
Nors „Gilesta“ yra pirmoji Arno ilgalaikė darbovietė, patirties statybose jis turėjo dar prieš tai ir gana įvairios.
„Anksčiau teko ir pačiam „pamaišyti betoną ir įkalti vinį“ bendrastatybiniuose darbuose. O jų buvo įvairių – pamatų liejimas, karkaso bei stogo dangos įrengimas, reljefo darbai, fasado mūrijimas iš dekoracinių plytelių, terasų konstrukcijų ir dangos įrengimas. Kojas pamirkiau ir planų bei brėžinių braižyme CNC staklėms“, – pasakoja projekto inžinierius.
Apie „Gilestą“ Arnas sužinojo iš kolegų ir kurso draugų, o galutinį sprendimą nulėmė galimybė dirbti prie išskirtinio projekto.
„Apie „Gilestą“ pirmiausia sužinojau po jų surengtos ekskursijos į ant Tauro kalno statomus „Tautos namus“. Nors pats galimybės dalyvauti neturėjau, kolegų ir kurso draugų pasakojimai ypač sudomino, o ieškantis praktikos akis užkabino dabar jau kolegės Jurgitos telefono numeris. Gavęs pasiūlymą dirbti „Tautos namų“ komandoje, kur sprendiniai – patys įvairiausi, o medienos ir metalo konstrukcijos užbaigia šį projektą – net nesudvejojau, o pasirinkimu visiškai nesigailiu“, – sako jis.
Pirmi žingsniai: nuo nežinios iki pasitikėjimo
Pirmosios savaitės Arno atmintyje išliko kaip intensyvus, bet svarbus etapas.
„Iš pradžių atrodė tikrai baisu, pirmoji diena ypač kėlė stresą – ką aš, dar žalias ir atrodo, mokslų pilnai dar nesuvirškinęs studentas veiksiu tokioje didelėje komandoje? Ką galėsiu pasiūlyti? Tačiau jau nuo pirmosios savaitės buvo pateiktos aiškios užduotys, kurias turiu atlikti, niekas nespaudė daryti to, ko nemoku – o pagalbos buvo abstu, noriai padėjo kiekvienas kolega, todėl į komandą įsilieti sunkumų tikrai nebuvo“, – prisimena jis.
Didžiausias atradimas buvo pats statybų tempas ir realybė:
„Tikriausiai labiausiai nustebino konstrukcinių darbų sparta – kaip statybos inžinerijos studentai, prie realios projekto eigos prisiliečiame tikrai retai, todėl praktika buvo tarsi naujas žvilgsnis, kad ne visada sprendiniai, kurie mums, kaip konstruktoriams ar inžinieriams atrodo lengvai pasiekiami ir atliekami, gali būti realiai pritaikomi praktikoje“, – sako Arnas.
Darbas, kuriame nėra tipinės dienos
Šiuo metu Arnas dirba projekto inžinieriumi ir yra atsakingas už medines projekto dalis – nuo konstrukcijų iki detalių sprendinių.
„Šiuo metu esu atsakingas už bene visas medines projekto dalis – nuo grindų, iki sienų, turėklų, scenos ir akustinių reflektorių. Kartu su kolegomis ieškome visiškai netipinių sprendinių, konsultuojuosi su daugeliu ne tik lietuviškų, bet ir užsienio įmonių, artimai bendrauju su akustikais bei projekto architektais, todėl tipinių dienų – tiesiog nebūna. Galbūt pasikeitė sprendinys? Radome optimizaciją? Subrangovui kyla problemų su konstrukcija, apdaila, dokumentacija? Atvažiuoja pavyzdžiai? Lankosi įmonių atstovai ar architektai? Kiekviena savaitė kelia savo iššūkių“, – pasakoja jis.
Kodėl „Gilesta“?
Paklaustas, kas jį labiausiai motyvuoja, Arnas pirmiausia mini komandą ir darbo pobūdį.
„Didžiausias motyvatorius visą laiką buvo ir liks darbas su komanda prie sudėtingų sprendinių. Galvos krapštymas, kartais ir nervų plėšymas man yra didžiausias varikliukas, stumiantis mane į priekį. „Gilesta“ čia suteikia puikią galimybę – darbą ne „iš ofiso“. Sprendinius gali aptarti gyvai, su savo gamybos komanda, nes visą projekto trukmę – nuo pamatų iki apdailos – gali dirbti objekte“, – sako jis.
Rekomendacija tiems, kurie dar tik pradeda
Arnas neslepia – pradžia gali atrodyti sudėtinga, bet būtent praktika leidžia greičiausiai augti.
„Įdomūs projektai, neeiliniai sprendiniai, draugiški kolegos bei savo darbą išmanantys žmonės su ilgamete patirtimi, kurios nebijo pasidalinti su jaunesniais kolegomis – iš tikro džiaugiuosi turėjęs galimybę atlikti praktiką čia, „Gilestoje“. Manau, geriausias to įrodymas – net nekilo abejonių, kai gavau pasiūlymą ir toliau čia dirbti“, – sako jis.