Statybų sektorius ilgą laiką buvo laikomas vienu konservatyvesnių – naujovės čia diegiamos iš lėto ir atsargiai. Vis dėlto dabar vis daugiau procesų skaitmenizuojama, o dirbtinis intelektas pamažu įsitvirtina kaip praktinis įrankis, o ne tik teorinė galimybė.
Skirtingai nei kituose sektoriuose, statybose technologijos dažniausiai nėra diegiamos dėl inovatyvumo pačiam sau – jos atsiranda kaip atsakas į konkrečias problemas: efektyvumo, klaidų ar informacijos trūkumo.
Apie tai, kaip technologiniai sprendimai atsiranda praktikoje, kaip jie atsirenkami ir kokią realią vertę kuria duomenimis grįsti sprendimai, kalbamės su „Gilesta“ inovacijų ir vystymo skyriaus vadovu Egidijumi Galinausku.
– Statybos dažnai apibūdinamos kaip konservatyvus sektroius. Ar, jūsų vertinimu, dirbtinis intelektas čia jau tampa realia praktika?
Statybų sektorius iš tiesų juda lėčiau nei daugelis kitų, tačiau tai yra sąmoningas pasirinkimas, o ne atsilikimas. Čia kiekvienas sprendimas turi būti pagrįstas, nes klaidos kaina yra didelė – ir finansine, ir projektų įgyvendinimo prasme.
Šiandien jau galima kalbėti ne apie eksperimentus, o apie labai konkrečias praktikas. Dirbtinis intelektas ypač vertingas ten, kur yra daug duomenų ir sudėtingų, tarpusavyje susijusių procesų – planuojant projektus, prognozuojant sąnaudas, analizuojant terminus ar valdant dokumentaciją.
Tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra vienkartinis pokytis. Tai yra nuoseklus perėjimas prie duomenimis grįsto sprendimų priėmimo.
– Ar galima sakyti, kad didžiausias pokytis šiandien vyksta būtent per skaitmenizaciją ir duomenis?
Taip, ir, mano vertinimu, tai yra esminis lūžis, kuris iš esmės keičia tai, kaip veikia statybų įmonės.
Pirmas žingsnis yra skaitmenizacija – kai procesai tampa nebe fragmentuoti ar „rankiniai“, o struktūruoti ir fiksuojami sistemose. Tik tada atsiranda duomenys, kuriais galima remtis. Kol jų nėra arba jie išskaidyti, tol nėra nei galimybės objektyviai vertinti situacijos, nei priimti tikslių sprendimų.
Kai duomenys yra tvarkingi ir nuosekliai kaupiami, atsiranda visiškai kitas valdymo lygis. Galima labai detaliai matyti visą projektą – nuo sąmatos sudarymo iki realaus įgyvendinimo, analizuoti nukrypimus, suprasti jų priežastis ir atitinkamai koreguoti procesus. Tai leidžia biudžetus skaičiuoti gerokai tiksliau, remiantis ne prielaidomis, o realia patirtimi ir skaičiais.
Natūralus kitas žingsnis šioje grandinėje yra dirbtinis intelektas. Tačiau svarbu suprasti, kad DI nėra pradžia – jis yra tęsinys. Kad tokie sprendimai veiktų, organizacija turi būti tam pasiruošusi, o pagrindinė sąlyga – kokybiški duomenys.
Dirbtiniam intelektui duomenys yra kuras. Jei jie netikslūs, neišbaigti ar nesusisteminti, rezultato nebus. Todėl šiandien didžiausia vertė yra ne pačiose technologijose, o gebėjime susitvarkyti duomenis taip, kad ateityje galėtum pilnai išnaudoti.
– Ką tai praktiškai keičia statybų įmonės veikloje?
Pirmiausia – sprendimų kokybę. Kai turi pakankamai duomenų, gali daug tiksliau prognozuoti tiek projekto eigą, tiek galimus nukrypimus. Tai leidžia ne tik geriau planuoti darbus, bet ir priimti pagrįstus sprendimus dar prieš atsirandant problemoms.
Antra – atsiranda galimybė tiksliau formuoti kainą. Kai sąmata paremta realiais istoriniais duomenimis, o ne tik prielaidomis, įmonė gali būti konkurencingesnė rinkoje, nes rizikos yra geriau įvertintos.
Trečia – atsiranda lankstumas. Turint duomenis, gali greičiau reaguoti į pokyčius ir koreguoti planus.
– Atsargus požiūris į technologijas – kaip jis pasireiškia praktikoje, kai rinkoje tiek daug sprendimų?
Šiandien didžiausias iššūkis nėra technologijų trūkumas – jų yra daugiau, nei reikia. Todėl svarbiausia tampa atsirinkimas.
Mes kiekvieną sprendimą vertiname labai pragmatiškai: ar jis sprendžia konkrečią problemą, ar jis integruojasi į esamus procesus, ar jis kuria realią vertę, o ne tik papildomą sudėtingumą.
Jeigu sprendimas neatitinka šių kriterijų, jis lieka testavimo stadijoje arba apskritai nėra diegiamas.
Toks požiūris leidžia išlaikyti aiškią kryptį ir išvengti situacijos, kai technologijos pradeda valdyti procesus, o ne atvirkščiai.
– O kokie didžiausi iššūkiai diegiant inovacijas statybų bendrovėje? Kas sunkiausia?
Didžiausias iššūkis diegiant inovacijas statybų bendrovėje nėra pati technologija – tai žmonių įpročiai ir požiūris. Statybų sektorius istoriškai yra „darytojų“ verslas, kur vertė kuriama fiziniu darbu, o ne darbu su sistemomis. Todėl natūralu, kad bet kokia skaitmenizacija susiduria su pasipriešinimu – vis dar gajus požiūris, kad „reikia statyti, o ne mygtukus maigyti“.
Dėl to sunkiausia dalis yra ne įdiegti sprendimą, o užtikrinti, kad jis realiai būtų naudojamas. Sistemos turi ne tik spręsti problemą, bet ir būti intuityvios, lengvai perprantamos ir nekurti papildomos trinties kasdieniame darbe. Jei darbuotojas nemato aiškios naudos arba sprendimas jam atrodo sudėtingas, jis tiesiog jo nenaudos ir tada net geriausia technologija tampa beverte.
Todėl inovacijų sėkmė statybose labiau priklauso nuo gebėjimo įtraukti žmones, keisti įpročius ir supaprastinti procesus, o ne nuo pačios technologijos pažangumo.
– Kur, jūsų vertinimu, šiandien statybų sektoriuje dar labiausiai neišnaudojamas technologijų potencialas?
Didžiausias neišnaudotas potencialas, mano nuomone, yra ne pačiose technologijose, o jų integracijoje tarp skirtingų procesų.
Dažnai įmonės turi atskiras sistemas – viena skirta sąmatoms, kita projektų valdymui, trečia dokumentacijai. Kiekviena jų veikia pakankamai gerai, tačiau jos „nekalba“ tarpusavyje. Dėl to atsiranda informacijos fragmentacija, dubliavimas ir klaidos.
Didžiausia vertė atsiranda tada, kai šios sistemos sujungiamos į vientisą ekosistemą. Kai duomenys juda tarp procesų be papildomo rankinio darbo, atsiranda ne tik efektyvumas, bet ir visiškai kitas matomumo lygis. Tai yra sudėtingesnis etapas nei vienos technologijos įdiegimas, bet būtent čia slypi didžiausias proveržis.
– Kaip, jūsų vertinimu, keisis statybų sektorius artimiausiais metais technologijų kontekste?
Manau, kad didžiausias pokytis bus ne pačiose technologijose, o jų vaidmenyje.
Jos taps integruota kasdienio darbo dalimi – nuo projektavimo iki įgyvendinimo ir analizės. Dirbtinis intelektas vis dažniau bus naudojamas kaip sprendimų priėmimo pagalbininkas, leidžiantis greičiau ir tiksliau įvertinti situacijas.
Tačiau esminis skirtumas išliks tas pats – vertę kurs ne technologijų kiekis, o gebėjimas jas atsirinkti ir pritaikyti konkrečiame kontekste. Būtent čia formuosis realus konkurencinis pranašumas.
– Ką tai reiškia pačiai organizacijai – ar technologijos keičia ir darbuotojų vaidmenis?
Taip, pokytis vyksta ne tik technologijų lygmenyje, bet ir organizacijos viduje. Kai atsiranda daugiau automatizavimo ir duomenų, mažėja poreikis mechaniniams, pasikartojantiems veiksmams. Vietoje to atsiranda poreikis gebėjimui analizuoti informaciją, ją interpretuoti ir priimti sprendimus.
Tai reiškia, kad keičiasi ir kompetencijų poreikis – svarbu ne tik atlikti užduotį, bet ir suprasti procesą, matyti platesnį kontekstą.
Tokiu būdu technologijos iš esmės ne pakeičia žmones, o keičia jų darbo pobūdį – iš vykdymo į analizę ir sprendimų priėmimą. Ir tai, mano vertinimu, yra vienas svarbiausių pokyčių visame sektoriuje.