Komentarą parengė Justas Daukantas, generalinės rangos ir statybos bendrovės „Gilesta“ komercijos direktorius
Lietuvoje artėja vienas svarbiausių infrastruktūrinių etapų per pastaruosius dešimtmečius. Karinės infrastruktūros plėtra, numatyta 2024–2027 m., reikalaus ne tik greitų sprendimų, bet ir tvirtos statybų sektoriaus bazės. Norint šią bazę turėti, turime suprasti, kokie iššūkiai jau egzistuoja, kokie – gali laukti, ir planuoti, kaip juos įveiksime: ir mes, statybų verslas, ir valstybė. Tad ko galime tikėtis?
Statybinių medžiagų kainos ir tiekimo iššūkiai
Gelžbetonis, betonas ir metalo gaminiai yra esminės karinės infrastruktūros sudedamosios dalys. Šių statybinių medžiagų vietiniai gamintojai jau dabar yra maksimaliai apkrauti, nes augant ekonomikai, valstybės poreikiai statyboms yra stipriai padidėję, per Nepriklausomybės laikotarpį statome turbūt pirmus naujus darželius, gydymo įstaigas, o planuose – ir mokyklos, stadionai, daugybė kitų objektų. Prie viso to pridėjus karinę infrastruktūrą, papildomi užsakymai gali viršyti vietinių gamintojų gamybinius pajėgumus. Importas iš kaimyninių šalių, tokių kaip Lenkija ar Latvija, įmanomas, bet reiškia papildomas logistikos ir transporto sąnaudas.
Situacija su metalo gaminiais irgi kelia nemažai nerimo, nes ši statybinė medžiaga greta vietinės rinkos galimų iššūkių, yra glaudžiai susijusi su tarptautine rinka. Pastarojoje šiandien vyksta visiškai ramios ateities neprognozuojantys pokyčiai. Tad ir metalo situacija statybose kelia daug nežinomybės ir gali tapti iššūkiu karinės infrastruktūros plėtroje.
Darbo jėgos trūkumas
Statybų sektorius jaučia kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą, apie tai kalbame jau ne pirmus metus. Karinės infrastruktūros projektai, reikalaujantys greito įgyvendinimo, dar labiau padidins šį spaudimą. Be to, privačių ir valstybinių projektų skaičius taip pat auga, didindamas konkurenciją dėl ribotų žmogiškųjų išteklių. Valstybė planuoja, kad reikiama karinė infrastruktūra turi būti pastatyta iki 2027 m., tad jau šiandien būtina imtis konkrečių sprendimų darbo jėgos trūkumo problemai spręsti. Tai jau nebėra apie prabangą, tai – apie mūsų visų saugumą.
Strateginis valstybės įsitraukimas
Visi supranta, kad statybų sektorius neramiais laikais yra tas pamatas, kuris privalo veikti kaip laikrodis. Šiandien tai – ypatingai svarbu, jei norime kokybiškai ir laiku įgyvendinti visus karinės bei ne karinės infrastruktūros projektus. Todėl aišku viena: atsakingos valstybės institucijos, politikai, turi glaudžiai bendrauti su statybų sektoriaus atstovais, ekspertais tam, kad identifikuotų galimus iššūkius ir nacionaliniu mastu imtųsi priemonių jiems spręsti.
Pavyzdžiui, turime kartu ieškoti būdų skatinti vietinę statybinių medžiagų gamybą, ypač gelžbetonio, siekiant sumažinti priklausomybę nuo importo ir padidinti gamybos apsukas, tam, kad nesusidurtume su šių statybinių medžiagų stygiumi ar neadekvačiai išaugusiomis kainomis. Taip pat turime ir toliau ieškoti būdų didinti darbo jėgos kiekį: investuoti į profesinį mokymą ir kvalifikacijos kėlimą, skirti stipendijas norintiems mokytis, motyvuoti, lengvinti užsieniečių įdarbinimo procedūras.
Statybos yra nacionalinio saugumo ramstis, todėl planuojant pasirengimą galimiems iššūkiams, būtina matyti tai, kas vyksta ir gali vykti bei nieko nelaukiant ieškoti sprendimų.