Komentarą 2024 m. parengė Romas Paliulis, generalinės rangos ir statybos bendrovės „Gilesta“ vadovas
Europos Sąjungoje pastatai sunaudoja didžiausią dalį visos energijos, net apie 43 proc. Negana to, pastatai ir statybos sektorius yra neišvengiamai didžiausias šiltnamio dujų išmetėjas, atsakingas už 37 proc. visų pasaulio išmetimų. Vis dėlto strateginių globalių statybos sektoriaus žingsnių veikti tvariau vis dar maža.
Energijos naudojimas ir CO2 išmetimas statybų sektoriuje yra milžiniškas beveik kiekviename veiklos žingsnyje, negana to, jei pastatai statomi ne energetiškai efektyvūs, jie ir toliau dešimtmečiais naudoja daugiau elektros nei galėtų bei didina šiltnamio dujų kiekį. Pavyzdžiui, šiandien, apie trečdalis visų ES pastatų yra senesni nei 50 metų ir beveik 75 proc. pastatų nėra energetiškai efektyvūs.
Dėl savo milžiniškos neigiamos įtakos planetai, būtent statybų sektorius yra tas, kuris privalo ieškoti sprendimų mažesniam energijos naudojimui ir pačių statybų, ir pastatų naudojimo metu. Deja, vis dar laukiama kažkokio griežto kumščio iš aukščiau vietoj to, kad kiekvienas statybų verslas imtųsi kad ir mažų pokyčių, kurie, veikiant kartu, galėtų padaryti reikšmingą teigiamą įtaką.
Pavyzdžiui, suprantant, kad statybų medžiagų transportavimas iš gamybos į statybos vietas yra energiją „valganti“ vieta, galima ieškoti, kaip priemones pirkti arčiau tam, kad būtų taupoma energija sunkvežimiams, laivams, traukiniams ir kt. transporto priemonėms; samdyti darbuotojus ten, kur vyksta statybos tam, kad šiems nerekėtų kasdien važinėti didelių atstumų ir taip mažinti CO2 išmetimą. Teigiamą poveikį daro ir mažesnės detalės, tokios kaip įrankių priežiūra tam, kad šie būtų ilgaamžiai, atsakingas statybų aikštelės apšvietimo, apšildymo, vėdinimo planavimas, siekiant sunaudoti kuo mažiau elektros.
Dar viena skausmingai neigiamai planetą veikiant ir dėmesio reikalaujanti statybų sektoriaus veiklos grandinės vieta yra atliekos. Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos (angl. UNEP) duomenimis, statybų industrija sugeneruoja apie 40 proc. viso pasaulio atliekų kasmet, Europos Sąjungoje statybos kiekvienais metais palieka 170 milijonų tonų atliekų. Tiesa, atliekas skirtingos šalys perdirba skirtingomis apimtimis ir džiugu, kad Lietuva ES paveiksle atrodo gerai: ES atliekų po statybų ir griovimo darbų perdirbimo vidurkis yra 88 proc., o mes gebame perdirbti net 97,4 proc. atliekų (duomenys iš 2023 m. publikuotos „Statista“ ataskaitos apie 2020 m. situaciją) ir esame devintoje vietoje pagal atliekų perdirbimą, lenkiame kaimynes Estiją (92,4 proc.) ir Lenkiją (74,5 proc.), bet atsiliekame nuo Latvijos (99 proc.).
Nors su statybinėmis atliekomis tvarkytis sekasi neblogai, kur pasitempti turime visi: ir Lietuva, ir likęs pasaulis. Kodėl tai darome lėtai? Ekspertai vienu balsu kartoja: turime turėti bendrą strategiją ir bendras griežtas gaires, kaip mažiname statybų sektoriaus neigiamą poveikį planetai. Tačiau to neturime: egzistuoja skirtingų šalių skirtingos rekomendacijos, kurios nėra privalomos, todėl dalis statybų verslų dėmesio į jas nekreipia. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga yra susitarusi siekti tikslų mažinti CO2 išmetimą, energijos naudojimą statybose, didinti rekonstruojamų pastatų skaičių, bet visos šios rekomendacijos yra skirtingai priimamos skirtingų valstybių, Europos šalių statybų reglamentai ir kodeksai nėra suvienodinti, kas sunkina nuoseklų aplinką tausojančių iniciatyvų įgyvendinimą.
Tuomet viskas atsiremia į kiekvienos įmonės ir kiekvieno vadovo ir sprendimų priėmėjo adekvatumą bei sąžinę. Deja, statyti tvariai trumpoje perspektyvoje kainuoja daugiau: daugiau laiko sprendimų paieškoms, daugiau finansų, daugiau kompetencijų įmonių viduje. Čia ir vėl situaciją galėtų lengvinti vieningas Europos valstybių požiūris, tvaraus statybų verslo skatinimas, įvairios finansinės priemonės. Norą statyti tvariai mažina ir ribotas tvarių medžiagų prieinamumas: rasti aukštos kokybės tvarias statybines medžiagas yra iššūkis, tad būtina globaliai skatinti tokių medžiagų gamybą ir kūrimą, didinant jų prieinamumą ir ekonomiškumą. Tai vėlgi atsiremiame į bendro požiūrio ir aiškios strategijos, kaip to link galime eiti visi kartu kaip sektorius, stygių.
Tad atsiduriame aklavietėje: dalis statybos verslų dėl tvarumo galvos nesuka, nes niekas nepriverčia ir prasmės nesupranta; kitai daliai rūpi, bet atsimušama į kartais nepakeliamus iššūkius; ir tik nedidelė dalis, kuri viena pokyčio padaryti negali, bando kad ir mažiausiomis priemonėmis dirbti tvariau. O sprendimams laikas jau buvo vakar, laukti nebegalime.